Interneto žinios
Interneto žinios
Mažų, stipriai išlenktų lęšių ir mechaninio laikiklio sukūrimas 1600‑aisiais metais Antony van Leeuwenhoek atvėrė langą į mikroskopinį pasaulį, kuriame matome bakterijas, kraujo ląsteles, protistus ir augalų ląstelių struktūrą. Nuo pat mikroskopijos pradžios kėlėsi klausimas – ką reiškia šios keistos struktūros, matomos per lęšį? Fluorescencinė mikroskopija – tai technikų rinkinys, kuris atsako į šį klausimą, nes mėginyje šviesa ne tik sužadina, bet ir grąžina savo spinduliavimą.
Dažniausiai naudojama fluorescencinė mikroskopija yra epifluorescencinė konfigūracija. Šiame mikroskopų tipe šviesos šaltinis – dažniausiai gyvsidabrio arba ksenono lempa – šviečia per filtrą, išskiriantį siaurą bangų ilgių diapazoną. Filtruota šviesa patenka į mėginį per objektyvą. Mėginyje esančios fluoroforų molekulės sugeria šviesą ir išspinduliuoja ilgesnės bangos ilgio šviesą. Ši fluorescencinė šviesa, kartu su šviesos sklaida, grįžta į objektyvą ir toliau į detektorių arba akį. Kitas filtras pašalina įeinančią šviesą, todėl matoma tik mėginio fluorescencija.
Epifluorescenciniame mikroskopijoje šviesa surenkama iš viso matomo lauko, įskaitant šviesą, kuri nebuvo susitelkusi ties fokusu. Tai sukelia išsiliejusią, neaiškią išvaizdą. Konfokalinėje mikroskopijoje lazerio spindulys fokusuojamas ties ląstelės fokusu, o detektoriaus priešakyje įrengtas skylutė (pinhole) blokuoja visą šviesą, kuri neateina iš šio taško. Skaitant mėginį punktą po punkto, gaunamas švarus trimačio vaizdas.
Konfokalinės mikroskopijos jautrumas reikalauja itin tikslaus komponentų suderinimo. Multiphoton mikroskopija išsprendžia šią problemą naudodama ilgesnės bangos ilgio lazerio šviesą, kurios energija yra pusė reikalingos, kad suaktyvintų fluoroforus. Fluoroforai suaktyvinami tik tada, kai du fotonai vienu metu patenka į molekulę labai trumpu laiku – tai įvyksta tik tada, kai lazeris susikoncentruotas į itin mažą tašką. Dėl to fluorescencija atsiranda tik lazerio fokuse, todėl nereikia skylutės, o vaizdas lieka švarus be foninės šviesos.
Dar viena priemonė gauti švarius vaizdus – apriboti ekscitacijos šviesą iki labai plono sluoksnio prie stiklo paviršiaus. Pavyzdžiui, neuronų ląstelės, prilipusios prie stiklo skaidrės, gali būti apšviestos šoniniu kampu, kuris sukelia visišką vidaus atspindį stiklo viduje. Ši šviesa beveik neįsiskverbia į mėginį, todėl fluorescencija susidaro tik labai plonoje zona ties stiklo paviršiumi, leidžiant tyrinėti procesus, vykstančius ląstelės paviršiuje.
Visi mikroskopai, įskaitant fluorescencinius, riboja šviesos difrakcijos dėsnis – matoma mažiausia dėmė yra apie 200 nm. Tačiau daugelis biologinių struktūrų yra dar mažesnės. Super rezoliucijos metodai, tokie kaip struktūruoto apšvietimo mikroskopija (SIM) ir stimuliuoto emisijos išsekimo (STED) mikroskopija, sumažina šviesos taško dydį ir leidžia matyti detales, kurios anksčiau buvo nepasiekiamos.
Išorinė atmintis dažniausiai asocijuojama su nešiojamu saugojimu – nuo USB atmintukų iki išorinių kietųjų diskų ir atminties kortelių, naudojamų fotoaparatuose ar kitų įrenginių. Tokios priemonės leidžia saugiai laikyti nuotraukas, vaizdo įrašus ir kitus duomenis, atskiriant juos nuo pagrindinės kom
Šiame straipsnyje pristatome penkis pagrindinius televizijos kabelių tipus, jų savybes, signalo kokybę ir naudojimo galimybes.Komponentiniai (Component) video kabeliaiKomponentiniai kabeliai perduoda aukštos raiškos vaizdą, suskaidydami signalą į tris atskirus kanalus – Y, Pb ir Pr. Tai užtikrina ge