Pagrindinių ryšio sistemų antenų tipai

Kiekvienas bevielis įrenginys, matytas ar nematytas, naudoja anteną, kad galėtų siųsti ir priimti radijo bangas. Antenos dydis ir forma priklauso nuo signalo bangos ilgio: aukštos dažnio signalai (pvz., mobilieji telefonai) turi trumpus bangos ilgius, todėl antenos gali būti labai kompaktiškos, o žemo dažnio signalai reikalauja ilgų antenų.

Bazinės stotys ir kryptinės antenos

Bazinės stotys – tai radijo bokštai ir mobiliojo ryšio bokštai, kurie veikia kaip visų krypčių antenos horizontaliai, leidžiančios siųsti ir priimti signalus bet kuria kryptimi. Kryptinės antenos koncentruoja energiją į vieną kryptį. Pavyzdžiai: parabolių indų antenos, kampų reflektoriai (du plokšti skydeliai 90° kampu) ir Yagi antenos. Yagi antenose yra keli tiesūs elementai, kiekvienas – pusės bangos ilgio, bei papildomi reflektoriai ir dirigentai. Dažniausiai šios antenos naudojamos VHF ir UHF televizijos, bei aukšto dažnio mėgėjiškam radijui.

Transporto priemonių antenos

Transporto priemonėse – sunkvežimiuose, greitosios pagalbos automobiliuose – naudojamos monopolinės (ketvirtosios bangos „šakutės“) antenos. Jos susideda iš vieno vertikalaus elemento, kurio ilgis – ketvirtas bangos ilgio. Montuojant ant metalinio stogo, stogas tampa žemės plokštuma, sukuriant dipolės efektą. Žemesnio dažnio signalams reikalingos ilgesnės monopolinės antenos: 50 MHz VHF antena turi būti apie 1,5 m aukščio, o 850 MHz antena – vos 9 cm.

Nešiojamos antenos

Senesniuose nešiojamuose radijo imtuvuose antena buvo sūkuriuota viela aplink vidinį strypą, leidžianti įrenginiui būti nešiojamu, tačiau su silpnesniu signalu. Šiandien, dėl aukštų Wi‑Fi (2,4 GHz ir 5,8 GHz) ir mobiliojo ryšio dažnių, net mažiausių įrenginių korpusai gali talpinti kelias integruotas antenas. Iki 1993 m. mobilieji telefonai turėjo ištraukiamas išorines antenas, nes jų dažniai (≈ 900 MHz) reikalavo ilgesnių elementų.

Protingos antenos

Protingų antenų masyvai susideda iš daugelio elementų ir kompiuterinio valdymo sistemos, leidžiančios judinti elementus ir optimizuoti signalų priėmimą. Kai kurie elementai nukreipiami siekiant geriau gauti norimą signalą, kiti – identifikuoti ir slopinti trikdžius. Tokios sistemos, nors ir brangios, leidžia vienu metu apdoroti daugelį signalų iš skirtingų šaltinių, kas ilgainiui sumažina išlaidas.