Wi‑Fi prieigos taško ir signalo stiprintuvo (range extender) skirtumas

Wi‑Fi prieigos taškai ir signalo stiprintuvai (range extender) yra belaidžio tinklo įrenginiai, atliekantys skirtingas užduotis. Prieigos taškas sukuria pirminį belaidį signalą, o stiprintuvas jį priima ir transliuoja toliau, prailgindamas tinklo aprėptį. Kai kurie prieigos taškai gali būti perkonfigūruoti į stiprintuvus, tačiau stiprintuvų negalima pakeisti prieigos taškais.

Wi‑Fi prieigos taškas

Prieigos taškas yra ta vieta, kur kuriamas pirminis radijo bangų signalas, leidžiantis belaidžiams įrenginiams prisijungti prie tinklo. Jis veikia kaip transceiveris ir neturi savarankiško tinklo – tam reikia prijungti jį prie tinklo šakotuvo. Per belaidį signalą įrenginiai veikia tarsi prijungti laidais. Kai kurie modeliai gali būti perkonfigūruoti į signalo stiprintuvus.

Signalo stiprintuvas (range extender)

Stiprintuvas veikia kaip dvipusis kartotuvas: jis priima silpnėjantį prieigos taško signalą ir išsiunčia jį dar kartą, taip išplečiant tinklo aprėptį. Dėl technologinių ir reguliacinių apribojimų Wi‑Fi signalas natūraliai ribotas, o stiprintuvai padeda jį pratęsti. Tačiau jų veikla padidina radijo eismo intensyvumą ir gali sukelti tinklo perkrovą, mažinančią greitį.

Wi‑Fi maršrutizatoriai

Namų ir mažų biurų maršrutizatoriai dažniausiai turi integruotą prieigos taško funkciją. Nors dažnai vadinami tiesiog „routeriais“, tai iš tiesų yra trijų įrenginių kombinacija: maršrutizatorius, tinklo šakotuvas ir Wi‑Fi prieigos taškas. Tokie maršrutizatoriai gali veikti be papildomo šakotuvo ir kai kuriuos iš jų galima perkonfigūruoti į stiprintuvus, prijungiant per laidą, kad būtų išvengta belaidžio eismo perkrovos.

Pritaikymo atvejai

Kiekvienam tinklui pirmiausia reikia prieigos taško, o tik po to – signalo stiprintuvo. Dažnai vietoje stiprintuvo geriau įrengti antrinį prieigos tašką, nes jis nesukelia papildomos radijo eigos ir užtikrina geresnį našumą, nors nepalaiko įrenginių automatinio persijungimo tarp taškų.