Wi‑Fi pralaidumas: teoriniai greičiai, standartai ir praktiniai apribojimai

Wi‑Fi pralaidumas nėra tas pats, kas jūsų interneto ryšio greitis. Pralaidumas matuoja, kaip greitai duomenys gali būti perduodami tarp dviejų įrenginių vietiniame belaidžiajame tinkle. Didžiausias teorinis pralaidumas priklauso nuo jūsų įrangos palaikomų standartų, tačiau dėl techninių priežasčių faktinis greitis visada bus mažesnis nei teorinis maksimumas.

Senesni Wi‑Fi standartai

Prieš 2009 m. buvo du pagrindiniai standartai. 802.11b – teorinis maksimalus pralaidumas 11 Mbit/s. 802.11g – 54 Mbit/s. 802.11a taip pat suteikia iki 11 Mbit/s, tačiau veikia 5 GHz dažniu, o ne 2,4 GHz, kaip ankstesni du.

Naujesni Wi‑Fi standartai

Vėlesnių standartų pralaidumas svyruoja plačiau. 802.11n gali pasiekti iki 600 Mbit/s, bet tik tada, kai maršrutizatorius sukonfigūruotas naudoti kelis kanalus vienu metu (MIMO). Priklausomai nuo konfigūracijos, kai kurie įrenginiai pasiekia 150, 300 arba 450 Mbit/s. 802.11ac teorinis maksimumas – 1300 Mbit/s ir veikia tik 5 GHz dažniu. 802.11n veikia tiek 2,4 GHz, tiek 5 GHz dažnius.

Vidiniai apribojimai

Net idealiausiose sąlygose negalima pasiekti teorinio pralaidumo kaip realaus perdavimo greičio. Viena priežastis – pralaidumas apima visą srautą abiejų krypčių, tad negalima vienu metu siųsti duomenis iš įrenginio A į B ir gauti patvirtinimą iš B. Kita priežastis – duomenys siunčiami paketais, kuriuose yra antraštės informacija; ši informacija taip pat skaičiuojama į pralaidumą ir sumažina faktinį duomenų perdavimo greitį.

Praktiniai apribojimai

Teoriniai skaičiai remiasi idealiomis sąlygomis. Realioje aplinkoje greitis priklauso nuo atstumo, fizinių kliūčių (sienų, lubų, ypač metalinių) bei kitų belaidžių signalų, pvz., kūdikių monitorių, belaidžių telefonų ar mikrobangų krosnelių. Interferencija yra daug didesnė 2,4 GHz dažnyje, todėl 5 GHz dažnis dažniausiai yra patikimesnis.