Kasmet milijonai JAV piliečių taps tapatybės vagystės aukomis. Kadangi technologija pagerina vartotojų apsaugą, taip pat veikia ir elektroniniai nusikaltėliai. Kiekvienas, kuris saugo ar naudojasi savo informacija internete, yra jautrus. Dažnai šie nusikaltimai nėra persekiojami, nes nusikaltėlius sunku rasti. Tačiau, kai jie randami, jiems kyla vis daugiau kibernetinių įstatymų ir su jais susijusių nuobaudų.

1998 m. ID vagystės ir prisiimimo prevencijos įstatymas. ir interneto veikla 1990 m. pabaigoje paskatino įstatymų leidėjus stiprinti federalinius kovos su sukčiavimu įstatymus. ID vagystės ir prievartos prevencijos įstatymas tapo atskiru federaliniu nusikaltimu, kad būtų pavogta identifikavimo informacija su nusikalstamu ketinimu. Prieš įstatymą buvo neteisėta turėti ar pateikti suklastotus tapatybės dokumentus; po to tapo neteisėta pavogti šią informaciją, kuri uždarė svarbią spragą. Šio įstatymo pažeidimas turi maksimalią 15 metų laisvės atėmimo bausmę, baudą ir bet kokį turtą, už kurį nusikaltimas buvo padaręs nusikaltimą. Jei vagystės metu kaltininkas taip pat atlieka sukčiavimo, kreditinių kortelių sukčiavimo, kompiuterinio sukčiavimo, pašto sukčiavimo, sukčiavimo su sukčiavimu ar finansinių institucijų sukčiavimo atvejus, kaip apibrėžta federaliniame įstatyme, jie galėtų ilgiau nuvykti į kalėjimą. Kai kurie iš šių nusikaltimų sudaro 30 metų didžiausias laisvės atėmimo bausmes.

2004 m. Tapatybės vagystės nuobaudų didinimo aktas
2004 m. Įstatymo dėl tapatybės vagystės bausmių didinimo aktas įtvirtino naują baudžiamąjį nusikaltimą: sunkinančią tapatybės vagystę. Griežtesnis tapatybės nustatymas, kai kažkas naudoja pavogtą tapatybės nustatymo informaciją, kad įvykdytų tam tikrus nusikaltimus, pvz., Imigracijos ir šaunamųjų ginklų pažeidimus. Tai visiškai atskiras nusikaltimas, be to, jis yra privalomas dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Jei nustatoma, kad nusikaltėlis padarė teroristinio veiksmo padarytą asmens tapatybės vagystę, skiriama penkerių metų privaloma bausmė. Nė vienas iš šių sakinių negali būti pakeistas bandomuoju.

2008 m. „Identity Theft Enforcement and Restitution Act“
„2008 m. Identity theft Enforcement and Restitution Act“ sumažino baudžiamąjį persekiojimą už elektroninius nusikaltėlius. Prieš įstatymą prokurorai turėjo įrodyti 5000 dolerių nuostolių prieš kaltindami asmenį, kad jis neturėjo leidimo naudotis kompiuteriu. Šis įstatymas pašalina šį skaičių. Prieš įstatymą, kad kas nors būtų nuteistas už federalinį nusikaltimą, susijusį su kompiuterine prieiga, jie turėjo gyventi skirtingose ​​valstybėse. Po įstatymo nukentėjusieji ir nusikaltėliai gali gyventi toje pačioje valstybėje, o kibernetinis nusikaltėlis vis dar gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nors ši įstatymo dalis tiesiogiai netaikoma tapatybės vagystei, ji yra glaudžiai susijusi ir padeda lengviau patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tapatybės vagystės nusikaltėlius. Įstatymas konkrečiai nurodo, kad tais atvejais, kai aukų tapatybės vagys nukreipia savo puolimą į teismą, o pastarieji įpareigojami sumokėti restituciją, ši restitucija turėtų atitikti laiką ir pinigus, kuriuos nukentėjusysis naudoja, kad išspręstų jų užpuoliko iškeltas problemas.

Valstybės tapatybės vagystės įstatymai. Tapatybės vagystės gali būti patrauktos baudžiamojon atsakomybėn valstybės lygmeniu ir federaliniu lygmeniu, atsižvelgiant į nusikaltimą ir nusikaltimo mastą. Visose 50 valstybių įstatymai draudžia tapatybės vagystę. Dvidešimt devynios valstybės turi atkūrimo nuostatas, o penkios - konfiskavimą dėl nusikaltime naudojamų daiktų.

URL:https://lt.whycomputer.com/internetas/100408758.html