Pirmosios 3D žaidimų istorija

Vaizdo žaidimų pradžia siekia vėlyvuosius 1940‑uosius, kai atsirado paprasti eksperimentai, tokie kaip „Tennis for Two“ ir „Kryžiažodis“. 1950‑aisiais pasirodė pirmieji komerciniai žaidimai, o 1960‑aisiais sukurtas „Spacewar!“ tapo vienu iš pirmųjų plačiai platinamų žaidimų. Technologijų šuolis 1970‑aisiais sukėlė arkadinų ir pirmosios kartos konsolių boomą, kartu su pirmomis 3D žaidimų bandymų išbandymų idėjomis.

1974 – 3D pradžia

Metų 1974 ankstyvuose eksperimentuose atsirado „Maze War“ ir „Spasim“ (Space Simulation). „Spasim“ leido žaidėjui skristi tarp kosminių stotelių, matant kitus skraidančius dalyvius. „Maze War“ nustatė šabloną visoms vėlesnėms pirmojo asmens šaudyklėms: judėjimas į priekį, atgal, į šonus ir šaudymas, taškai už priešų nugalėjimą ir prarandami už mirtį.

1980‑ieji: pseudo‑3D ir pirmasis namų kompiuterių 3D žaidimas

Ši dešimtmetis pasižymėjo pseudo‑3D grafika – programuotojai naudodavo projekcijas arba ribotus 3D pasaulius, kurie iš tiesų buvo dvimačiai. Ši technika kartais vadinama „dviguba pusė dimensijos“. 1981 m. pasirodė pirmasis namų kompiuterių 3D žaidimas – „3D Monster Maze“, kuris suteikė žaidėjams tikrą gylio jausmą.

3D lenktyniniai žaidimai

80‑ųjų pabaigoje lenktyniniai žaidimai pradėjo naudoti kamerą, sekiančią už automobilio galinės dalies. Nors kitose žanruose 3D technologijos tobulėjo sparčiai, šis vaizdo sprendimas išliko populiarus iki 90‑ųjų pabaigos. Pirmasis pavyzdys – Namco „Pole Position“, kuris nustatė standartą visoms vėlesnėms lenktyninėms serijoms.

1990‑ieji ir pirmojo asmens šaudyklės

Pirmojo asmens šaudyklės nuolatos išplėtė 3D galimybes. „Wolfenstein 3D“ pristatė tekstūrų kartojimą – grafikos tekstūros buvo apvyniotos aplink 3D objektus, suteikdamos realistiškesnį vaizdą. 1990‑ųjų viduryje „3dfx Interactive“ sukūrė prieinamus 3D akceleratorių grafikos plokštes, o tokie žaidimai kaip „Quake“ ir jo varikliu paremti projektai pirmieji išnaudojė šią technologiją plačiai.

Penktosios kartos konsolės – reali 3D revoliucija

90‑ųjų pabaigoje penktosios kartos konsolės, tokios kaip „PlayStation“, „Nintendo 64“ ir „Sega Dreamcast“, atnešė tikrą 3D patirtį. „Super Mario 64“ ir „Sonic Adventure“ parodė, kad 3D gali būti pagrindinis žanras, ne tik šaudyklėse ir lenktyninėse. Diskų įvedimas vietoje kasetinių kartridžių leido kurti didelius, pilnai trimačius pasaulius, kurie iki šiol išlieka įkvepiantys.